Judesį perteikianti vaizduojamoji medžiaga – paveldas, kuriam reikia didesnio dėmesio

Spalio 26 d., pasitinkant Pasaulinę audiovizualinio paveldo dieną, Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos sekretoriate vyko pokalbis audiovizualinio paveldo aktualizavimo tema, kuriame dalyvavo dr. Lina Kaminskaitė-Jančorienė, kino istorikė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docentė, Medijų edukacijų ir tyrimų centro VšĮ „Meno avilys“ projektų vadovė, Lietuvos audiovizualinio paveldo aktualinimo projektų iniciatorė; Juozas Markauskas, Baltijos audiovizualinių archyvų tarybos (BAAC) viceprezidentas, Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos skaitmeninimo tarybos narys; Jonas Zagorskas, kino restauratorius, audiovizualinių kūrinių postprodukcijos kūrėjas, kino paveldo restauravimo mokyklos (Bolonijos sinemateka) stažuotojas. Po pokalbio buvo parodytas suskaitmenintas ir restauruotas dokumentinis filmas „Temperatūra ne pagal Celsijų“ (rež. A. Grikevičius, 1973).

Pokalbį šiųmete UNESCO paskelbta tema „Atrasti, prisiminti ir pasidalinti“ pradėdama Miglė Mašanauskienė, Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos sekretoriato komunikacijos programų vadovė, paminėjo 2015 m. gimusią UNESCO ir Prancūzijos nacionalinio garso ir vaizdo instituto iniciatyvą suskaitmeninti Organizacijos turimą vaizdo ir garso medžiagą. Šiemet, pasitinkant Audiovizualinio paveldo dieną, minėtas institutas UNESCO pateikė 70 valandų suskaitmeninto vaizdo ir garso turinio, susijusio su UNESCO veikla, kuri labai įvairi, kaip ir audiovizualinis paveldas.

Audiovizualinis paveldas – gana plati sąvoka, apimanti visų pirma „judesį perteikiančius“ kinematografinius kūrinius ir televizijos laidas, taip pat radijo programas, įvairius garso ir vaizdo dokumentus, saugomus įvairiose atminties institucijose (bibliotekose, valstybiniuose ir privačiuose archyvuose, muziejuose, mokslinių tyrimų institutuose, profesinių asociacijų fonduose ir t. t.). Būtent šioje dokumentinio kultūros paveldo dalyje fiksuojama naujausia, t. y. XX ir XXI a. istorija. Ji taip pat yra viena labiausiai pažeidžiamų materialaus kultūros paveldo sričių, nes bėgant laikui sensta laikmenos, sparčiai keičiasi įrašymo ir atkūrimo įrangos technologijos, tad nuolat iškyla akivaizdi turinio praradimo grėsmė. UNESCO duomenimis, didžioji dalis pasaulio audiovizualinio paveldo jau yra negrįžtamai prarasta dėl žmonių aplaidumo, dokumentų naikinimo, dūlėjimo, technologijų kaitos procesų.

Dr. Lina Kaminskaitė-Jančorienė išsakė tai, kad jai, kaip mokslininkei, tyrėjai, įdomu audiovizualinį paveldą, ypač dokumentinį kiną, tirti, pervedus iš analoginio į skaitmeninį pavidalą aktualizuoti arba suteikti kontekstus, nes šiuolaikinei visuomenei reikia paaiškinti, papasakoti, be viso to aktualumas menkai suprantamas. „Šioje srityje valstybinio požiūrio plotmėje audiovizualinis paveldas viso kito paveldo kontekste pralaimi, apie jį mažai mąstoma, kalbama. Ko gero, ir mažai domimasi, todėl kyla klausimas: kodėl? Ko gero, trūksta sąmoningumo ir koordinavimo,“ – sakė ji.

Mokslininkė pateikė nuorodą į kino istoriją, kai Bolesław Matuszewski, lenkų kilmės operatorius, gyvenęs Paryžiuje ir filmavęs, broliams Lumiere’ams, dar pačioje kino radimosi stadijoje parašė manifestą, kuriame ragino saugoti kiną, nes jis yra istorinės svarbos dokumentas, vertas būti saugomas. Tuo metu jo mintys buvo vertinamos ne itin rimtai, nes kinas buvo suprantamas kaip nauja laikina pramoga. Anot L. Kaminskaitės-Jančorienės, panašiai kaip šiandien: visa, kas nauja, suvokiama kaip reikalinga tik šiandien, paraleliai nemąstant apie tai, kas iš to ilgainiui liks. 1936 m. buvo įkurta Prancūzijos sinemateka, kitur pradėjo sklisti iniciatyvos kurti kino, audiovizualinio paveldo archyvus, po II pasaulinio karo sparčiai kūrėsi muziejai, į juos taip pat pateko audiovizualinio paveldo. Šis paveldas imtas suvokti esant saugotinu dalyku. Kartu kilo ir iššūkių, pirmiausia, apibrėžti, kas tai yra.

Anot Juozo Markausko, vieni pasirenka siauresnį, kiti – platesnį apibrėžimą. Ypač įvairios profesinės asociacijos labiau akcentuoja vaizdo ir garso paveldą, Tarptautinė kino archyvų federacija – kino produkciją, o plačiau suvokiant audiovizualinis paveldas apima daug daugiau – net kompiuterinius žaidimus ir pačią įrangą, reikalingą atitinkamų įrašų laikmenoms nuskaityti. Kita vertus, priklauso nuo šalies ir nuo tradicijų. Be to, dažnai įvairūs su šiuo paveldu susiję institutai neatsiranda iš niekur – paprastai įkuriami kokio nors archyvo ar muziejaus pagrindu, tad audiovizualinio paveldo suvokimas tokiu atveju žymiai platesnis. Labai svarbu, kad institucijos, saugančios tam tikrą paveldą, pasirūpintų ir reikiama technika jam nuskaityti. J. Markauskas paminėjo, kad yra situacijų, kai prireikus tokį paveldą nuskaityti, technikos tenka dairytis pas kolekcininkus ar internetinėse pardavimo platformose, beje, ir tai gebančių padaryti žmonių tenka ieškoti. Humanitarinėje plotmėje jau yra nauja disciplina, susijusi su medijų ir buities tyrimais, vadinama medijų archeologija. Ji tiria praeities medijų ir technologijų funkcionavimą. Anot, L. Kaminskaitės-Jančorienės, tarptautiniame kontekste tai įgauna pagreitį, tačiau Lietuvoje – dar labai nauja.

Kalbėdama apie video formatą, L. Kaminskaitė-Jančorienė priminė istoriją, kad sovietmečiu, maždaug 8-ajame ano amžiaus dešimtmetyje, partinis elitas buvo įsigijęs ir vaizdo grotuvų, ir vaizdo laikmenų. Jos plito juodojoje rinkoje. Video atsiradimas, informacijos įrašymas paskatino visuomenės laisvėjimą, o informacijos cirkuliavimas tapo sunkiai valdomas. Lech Wałęsa, kalbėdamas apie „Solidarumo“ judėjimą, yra sakęs, kad vaizdo įrašai „Solidarumui“ padėjo plisti ne tik šalyje, bet ir už jos sienų. Tai buvo įvykių iliustracija. Ir Lietuvoje vyko panašiai: prasidėjus „Sąjūdžio“ judėjimui, vaizdo medžiagą buvo stengiamas siųsti į Vakarus.

Video formatas yra aktualizuojamas – didžiosios pasaulio bibliotekos turi savo filmotekas, analoginio vaizdo formato VHS didžiules saugyklas, tuo giriasi. Anot, L. Kaminskaitės-Jančorienės, „lietuviškame kontekste net prieš keletą metų dar nebuvo visiškai suvokta, kad bet kokia forma yra vertybė, nes, pvz., VHS turėjo dauguma, bet lygiai taip pat dauguma jų ir atsikratė.“

J. Markausko nuomone, „kartais tarptautiniame kontekste ima atrodyti, kad esame balta dėmė žemėlapyje. Kadangi tam tikru laiku buvo ribotos galimybės įsigyti vaizdo technikos ir sukurti ja kokį nors turinį, tad manoma, kad nėra ir tokio turinio, kurį būtų galima atrasti. Pavyzdžiui, prancūzai, olandai, amerikiečiai turi daugybę to laiko archyvinių įrašų, kurie padaryti šeimų, t. y. fizinių asmenų, bet tai nėra produkcija.“ J. Markauskas iškėlė mintį, kad būtų įdomu, kad ir Lietuvoje būtų imtasi to ieškoti, kad ir kokios ribotos sąlygos anuomet buvo tam rastis. Anot jo, Lietuvoje kinui dėmesio daugiausia, tačiau kitos audiovizualinio paveldo formos lieka nuošalyje.

Kaip pabrėžė L. Kaminskaitė-Jančorienė, su video atėjimu radosi asmeninių archyvų, pavyzdžiui, prieš keliolika metų Rudolfo Levulio ir Ingos Kaupelytės eksperimentinės dokumentikos filmas apie lietuviškų vakarėlių savitumą „Būk linksmas“ sukurtas iš privačios buitinės 1992–2003 m. videomedžiagos. Kita vertus, yra įrašų, susijusių su „Sąjūdžiu“, Sausio įvykiais – žmonės sąmoningai fiksavo, kas vyksta. Tad tikrai yra nemažai dokumentikos, vaizdo metraščių kūrėjų asmeninių archyvų – jiems taip pat reikia dėmesio. J. Markauskas šiuo aspektu pateikė įdomią įžvalgą, kad šalys, skaitmenindamos vaizdo šaltinius, nemažai atranda apie save, sykiu sužino, kad apie juos medžiagos yra kitų šalių archyvuose, nes keliaudami žmonės fiksavo vaizdus, o šie nugulė svetur.

Jonas Zagorskas iškėlė kitą audiovizualinio paveldo rūšį – videomeną. Ėmus rastis videodarbams, Vilniaus dailės akademijoje buvo įkurta Fotografijos ir videomeno katedra. Anot jo, daugiau nei penkerius metus buvo didelis studentų entuziazmas, sukurta nemažai darbų, tačiau nežinoma, kas su jais bus toliau. Kalbant šia tema, L. Kaminskaitė-Jančorienė prisiminė Judančių vaizdų muziejų Niujorke – jame kalbama apie audiovizualinio, elektroninio meno, vaizdo žaidimų ir kt., kas sukurta vos prieš keletą metų, taip pat pačios technikos išsaugojimą. Tai tarsi Bolesławo Matuszewskio idėjos aktualus įgyvendinimas.

Iš viso, kas čia apžvelgta, matyti, kad audiovizualinio paveldo samprata tikrai labai plati. Lietuvoje, anot J. Markausko, įstatyminio apibrėžimo apskritai nėra, nors pats terminas vartojamas. Pavyzdžiui, Lietuvos kultūros paveldo skaitmeninimo, skaitmeninio turinio saugojimo ir prieigos strategijoje sakoma, kad tai kilnojamasis Lietuvos kultūros paveldas, kurį sudaro „įvairiose šalies įstaigose ir institucijose saugomi vaizdo ir garso dokumentai, skirtingų Lietuvos išeivijos diasporų pasaulyje sukurti ir atminties institucijų saugomi vaizdo ir garso dokumentai“. Detaliau sąvoka „judesį perteikianti vaizduojamoji medžiaga“ aptariama Europos konvencijoje dėl audiovizualinio paveldo – joje pabrėžiama, kad apibrėžimas grindžiamas 1980 m. spalio 27 d. UNESCO 21-ojoje sesijoje priimta rekomendacija. Šioje konvencijoje „judesį perteikianti vaizduojamoji medžiaga“ – tai „rinkinys, sudarytas iš vaizdų, perteikiančių judesį, įrašytų bet kokiomis priemonėmis ir bet kokioje laikmenoje, lydimų ar nelydimų garso, galinčių sudaryti judesio įspūdį“, o „kinematografinis kūrinys“ – „bet kokios trukmės judesį perteikianti vaizduojamoji medžiaga, ypač pagal grožinę literatūrą sukurti kinematografiniai kūriniai, animaciniai filmai ir dokumentiniai filmai, skirti rodyti kino teatruose“.

„Be to, kad Lietuvoje nėra apibrėžtas pats terminas, tiksliai nenustatyta ir bendra audiovizualinio paveldo situacija, kiekis, mastas. Žinoma, kad įrašų yra LRT, Lietuvos centriniame valstybės archyve, Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, Nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje, Lietuvoje veikiančiose meno akademijose,“ – sakė J. Markauskas. Anot jo, šiuo aspektu patraukli pastarųjų metų UNESCO ir Jordanijos iniciatyva, kai pirmame etape buvo identifikuota padėtis, kiek ir kokio audiovizualinio paveldo yra šalies archyvuose, po to, apsvarsčius situaciją, rengiamos gairės, kaip tinkamai saugoti, sudaryti prieigą ir vystyti sklaidą. Grįžtant prie mūsų situacijos, dar nepaliestos šiuolaikinės medijos, kokia situacija su LRT transliacijų archyvais, kitų transliuotojų medžiaga ir pan., kaip šis audiovizualinis paveldas turėtų būti tvarkomas. J. Markauskas pateikė keletą pavyzdžių: Suomijoje archyvuojamas visas – ir nacionalinio, ir komercinių transliuotojų – sukurtas turinys, o Švedijos nacionalinis transliuotojas yra deponavęs pagal tam tikrus kriterijus savo medžiagą nacionalinei bibliotekai, o ši juos archyvuoja, aprašo ir tvarko. Jo nuomone, Lietuvai verta pasidairyti aplink: Lenkijoje įkurtas nacionalinis vaizdo ir garso institutas, veikia nacionalinė filmoteka, šiais metais jie susijungė, nors veikia skirtinguose vietose, tačiau kaip viena įstaiga. O Lietuvoje tik diskutuojama dėl filmotekos steigimo, tačiau, anot J. Markausko, tik jai skyrus dėmesį, nukentėtų kitos audiovizualinio paveldo rūšys, kurios ir taip sulaukia mažai dėmesio.

Šiuo metu teikiamos Kino įstatymo pataisos. „Kol kas nežinoma, koks likimas laukia viešųjų įstaigų, kurios jau keliolika metų užsiima kino edukacija, kino paveldo skaitmeninimu, tam gavusios projektinių lėšų. Svarstoma viską perduoti į vienas valstybines institucines rankas, tačiau nevyriausybinės įstaigos labiau palaiko koordinavimo ir iniciatyvų palaikymo idėją, o ne visos veiklos monopolizavimą,“ – sakė L. Kaminskaitė-Jančorienė.

Pokalbio pabaigoje pristatydama suskaitmenintą ir restauruotą dokumentinį filmą „Temperatūra ne pagal Celsijų“ (rež. A. Grikevičius, 1973), kuris yra pirmas restauruotas lietuvių spalvotas kūrinys, L. Kaminskaitė-Jančorienė pažymėjo, kad skaitmeninimo veiklos padeda paveldą išsaugoti, tačiau reikia pasirūpinti, kaip jis bus toliau naudojamas. Anot jos, paveldo aktualizavimas – šiandien vienas aktualiausių klausimų. „Restauruotas ir suskaitmenintas filmas šiuolaikiniame kontekste jau prabyla savitai, jis tampa naujai aktualizuotas. Kiek tai keičia mūsų supratimą apie estetinius dalykus ar, pavyzdžiui, dokumentinį kiną kaip dokumentą?“ – klausė kino istorikė.

„Anuomet žiūrovai žiūrėdavo blogesnės kokybės filmus, nei jie tampa suskaitmeninus ir restauravus. Diskutuojama, ar filmus rodyti tokius, kokie jie buvo rodomi, ar reikia siekti kuo geresnės kokybės. Anot restauruotojo, vieni nevalo subraižymų ir laiko, kad tai yra originalas ir jis vertingiausias, o kitas požiūris – siekti kuo geresnės kokybės. Pavyzdžiui, šiame filme labai svarbi spalva ir estetinė forma. Šiuolaikinės technologijos leidžia iš negatyvų grąžinti tokias spalvas, kokios buvo užfiksuotos,“ – kalbėjo J. Zagorskas, restauravęs minėtą ir daugelį kitų filmų.

Kino istorikė pastebi, kad šiuolaikinė auditorija yra atpratusi matyti nekokybišką, sugadintą vaizdą. Be to, L. Kaminskaitės-Jančorienės pastebėjimu, „mūsų auditorija nėra pakankamai raštinga, kad atitinkamai suvoktų kūrybos pagal laikmečius ir galimybes skirtumus ir juos vertintų, todėl ji skaitmeninama ir restauruojama ir tokiu būdu užmezgamas ryšys tarp paveldo ir šiuolaikinės auditorijos.“

Iliustracijoje – 2017 m. Pasaulinės audiovizualinio paveldo dienos plakatas

Parengė Margarita Gaubytė

Atnaujinta: 2017-10-31