LIMIS centrui – 10 metų: pokalbis su Skaitmeninimo skyriaus vedėja Skirmante Kvietkauskiene

2019 m. liepos 1 d. Lietuvos dailės muziejaus (toliau – LDM) filialui Lietuvos muziejų informacijos, skaitmeninimo ir LIMIS centrui (toliau – Centras) sukanka 10 metų. Centro paskirtis – administruoti, plėtoti, modernizuoti Lietuvos integralią muziejų informacinę sistemą (toliau – LIMIS), interneto portalus: www.limis.lt, www.ekultura.lt, www.emuziejai.lt, www.muziejai.lt, www.muziejunaktis.lt, http://www.muziejukelias.lt  ir kt., LDM internetinius leidinius bei vykdyti muziejų nacionalinio skaitmeninimo kompetencijos centro funkcijas, integruoti sklaidai skirtus LIMIS duomenų bazėse saugomus duomenis į nacionalinę ir tarptautinę kultūros paveldo virtualią erdvę.

Taigi per šį laikotarpį buvo ne tik suskaitmeninta daugybė eksponatų bei kitų muziejinių vertybių, ne tik pradėti, užbaigti, vykdomi ir planuojami projektai, bet ir apjungti visi Lietuvos muziejai, savo turinį pristatantys virtualioje erdvėje. Minėdami artėjančią solidžią sukaktį, pradedame pokalbių ciklą su Centro darbuotojais, efektyviai bei našiai dirbančiais Lietuvos kultūros paveldo skaitmeninimo srityje. Pirmasis pokalbis su Centro Skaitmeninimo skyriaus vedėja Skirmante Kvietkauskiene, jau dešimt metų dirbančia šiame Centre.

Ką reikėtų žinoti apie skaitmeninimą?

– Pirmiausia reikėtų apibrėžti skaitmeninimo sąvoką, kurią suvokiame plačiąja prasme. Tai yra fotografavimas arba skenavimas ir metaduomenų parengimas. Iš esmės šių dviejų procesų sąveika. Ką reikia žinoti apie skaitmeninimą? Reikia žinoti, ką darysi su suskaitmenintu objektu. Ar jis bus naudojamas tik LIMIS sistemoje apskaitai ir viešinimui internetiniuose leidiniuose, ar bus naudojama dar ir leidybai. Didžioji dalis eksponatų skaitmeninami tik apskaitai ir galbūt jie niekada nebus panaudoti jokioms knygoms. Tiek vienu, tiek kitu atveju naudojimas skiriasi, kaip kad ir naudojimui skirti reikalavimai. Apskaitai galioja vienos taisyklės, o leidybai – kitos.

LIMIS pirmtakas – RIS. Ką galite apie jį papasakoti? Kodėl buvo jo atsisakyta ir pereita prie LIMIS? Kokie šių dviejų programų panašumai / skirtumai?
– RIS – rinkinių informacinė sistema, tai yra pirmoji tokio pobūdžio sistema Lietuvos dailės muziejuje, kuri buvo naudojama apskaitai. 2005 m. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka pradėjo vykdyti projektą „Integralios virtualios bibliotekų sistemos sukūrimas”. Šis projektas buvo vykdomas 2005–2008 m. ir naudojamas kaip viešinimo priemonė, per kurią buvo išeinama į internetą. Projekto metu sistema buvo kiek patobulinta, kad būtų galima duomenis teikti į portalą www.epaveldas.lt. Kodėl RIS buvo atsisakyta? Lietuvos kultūros ministerijoje manyta, kad Lietuvos muziejams pritaikyti tuo metu veikusią RIS buvo pernelyg sudėtinga, ir nutarta geriau kurti naują sistemą, kuri apjungtų visus Lietuvos muziejus. Taip buvo sukurta LIMIS. Tiek RIS, tiek LIMIS naudojamos apskaitai ir viešinimui. Aišku, lyginti sistemas, kurias skiria 10 metų laikotarpis, yra labai sudėtinga. Kas buvo aktualu 2005 m., jau nelabai aktualu 2013 m.

Kaip prisimenate savo pirmąjį skaitmeninimą?

– Mano pažintis su skaitmeninimu prasidėjo 2005 metais, kuomet pradėjau dirbti Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos vykdomame projekte „Integralios virtualios bibliotekų informacinės sistemos sukūrimas”. Skaitmeninimas buvo labai sudėtingas, nes mes neturėjome iš ko mokytis. Buvome komandiruotėse Suomijoje ir Čekijoje. Šiose šalyse jau anksčiau buvo prasidėjęs skaitmeninimo procesas. Aišku, matyti yra viena, o kai gauni skenerį ir turi su juo dirbti – visai kas kita. Kai 2009 metais atėjau dirbti į LIMIS, maniau, kad apie skaitmeninimą žinau labai daug, bet pasirodė, jog nežinau nieko. Rankraštinių dokumentų skenavimas ar fotografavimas labai skiriasi nuo tapybinių ar grafinių darbų skenavimo, jau nekalbant apie trimačius objektus. Skenuoti dokumentus yra labai paprasta, nes tiražiniams leidiniams nėra skiriamas toks didelis dėmesys, kaip vienetiniams kūriniams. Mano trejų metų darbo su tekstiniais dokumentais patirtis, sukaupta Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, buvo kitokia nei čia. Turėjau daug ko išmokti. Daug sužinojau iš fotografo Antano Lukšėno, kuris Lietuvos dailės muziejuje dirba 40 metų. Kai fotografai sako, kad jie moka viską fotografuoti, tai tikrai taip nėra, nes Antanas, muziejuje dirbdamas 40 metų, vis dar mokosi.

Su kokiais sunkumais susiduriama skaitmeninant?

– Didžiausias sunkumas yra laikas, nes dažniausiai nutinka taip, kad konkrečių skaitmeninimo darbų reikia čia ir dabar. Iš Lietuvos dailės muziejaus nė vienas eksponatas neiškeliauja nenufotografuotas. Kartais apsižiūrima vėlai, tada reikia viską mesti ir skubėti fotografuoti to eksponato dažnai tam nepritaikytomis sąlygomis. Anksčiau būdavo daug žmonių, kurie manydavo, kad eksponatų fotografavimas yra nesudėtingas procesas. Dabar taip manančių – kur kas mažiau. Fotografui darbo vietos susikūrimas atima daug laiko: įrangos išdėstymas, šviesų ir kitos technikos sureguliavimas, kt.

Kokybės siekiame priimdami į darbą tikrai gerus fotografus. Svarbiausia, reikia pažinti juos. Vienas fotografas, gavęs užduotį, gali fotografuoti greitai ir gerai, kitas lėtai, bet irgi gerai. Ar jų darbai skiriasi? Dažniausiai ne. Tiesiog vieniems fotografams skubėjimas sukelia stresą, tad ten, kur reikia kažką greitai padaryti, siunčiame tą, kuris greitai sugeba susitvarkyti su stresu. Dar vienas sunkumas yra tai, kad fotografavimas ir skenavimas yra brangus malonumas, įtraukiantis į procesą daug asmenų. Tai yra susiję su eksponatų surinkimu iš lentynų bei saugyklų ir atvežimu skaitmeninimui. Dažnai neužtenka fotografo ir rinkinio saugotojo, tai ypač aktualu kalbant, tarkim, apie skulptūras ir kitus panašaus pobūdžio eksponatus, pvz., kad ir tekstilė, kur gobelenai būna 2–3 metrų. Tuo metu dirba visa komanda: ne tik rinkinio saugotojas ir fotografas, bet ir dažnai restauratorius, kuris išglosto kiekvieną gobeleno siūlelį, darbininkas, kuris pakabina tą eksponatą ant sienos, ir fotografas, kuris, prieš tai susistatęs įrangą, sureguliavęs šviesas, paspaudžia mygtuką. Fotografo darbas labai trumpas. Aišku, vėliau jo laukia labai daug darbo apdorojant skaitmeninius vaizdus.

LIMIS – 10 metų. Jūsų akimis žiūrint, kaip pasikeitė skaitmeninimo procesas per visus šiuos metus. Su kokiais didžiausiais iššūkiais buvo susidurta?

– Skaitmeninimo procesas – fotografavimas ir skenavimas – nepasikeitė, viskas liko taip pat, reikalavimai tie patys. Galbūt sudėtingesnė yra žmonių kaita, kai kaskart naujai atėjusį žmogų reikia vis iš naujo apmokyti, išbandyti, nes ne kiekvienas fotografas gali muziejuje dirbti. Iššūkiai: rengiami projektai, suplanuojami tam tikri eksponatų kiekiai, kurie turi būti suskaitmeninami, didžiausias iššūkis yra laikas. Laiko mažai, eksponatų daug. Jei viskas priklausytų tik nuo fotografų, tai skaitmeninimo procesas vyktų kur kas greičiau, tačiau viskas priklauso nuo rinkinių saugotojų, taip pat reikia nepamiršti, kad jie dirba ne tik su fotografais, bet ir rengia parodas, sudarinėja katalogus. Galų gale yra ir su rinkinio priežiūra susijusių reikalų: patikra, inventorizacija, vertinimas ir pan. Reikia derintis su rinkinio saugotoju, kada jis galėtų dirbti su fotografu, nes eksponatai patys iš lentynų „neiššoka”. Juos reikia atnešti, nufotografuoti ir vėl atgal sudėti. Kitas dalykas – mes turime padalinius ne tik Vilniuje, bet važiuojame ir į Klaipėdą, kartais ir į Palangos gintaro muziejų, per metus kelis kartus tekdavo dirbti ir ten. Skuba, dideli kiekiai – jie mums labiausiai kelia sunkumų.

Apibūdinkite skaitmeninimo procesą. Kaip tai veikia? Nuo ko viskas prasideda?

– Pradėsiu nuo paskutinio klausimo: „Nuo ko viskas prasideda?” Lietuvos dailės muziejuje yra patvirtinta tvarka, sudaromi ketvirčio metų planai, paskirstomi rinkiniai ir kiekiai, kurie bus fotografuojami, ir tuomet aš bendrauju su rinkinio saugotojais, derinu, kada jie gali atrinkti eksponatus ir priimti fotografą. Jei neturime jokių leidybinių planų ir nėra parodų, tai rinkinio saugotojas savo nuožiūra atrenka eksponatus ir duoda fotografui juos fotografuoti arba skenuoti. Jeigu jis žino, kad vienas ar kitas autorius ar rinkinio tipas įeis į kažkokios parodos katalogą, jis skenavimui ir fotografavimui duos būtent planuojamam leidiniui reikalingus eksponatus. Pirmiausia suderinamas eksponatų fotografavimo laikas, tada jų kiekis, vėliau fotografui paruošiami eksponatai, kurie fotografuojami dažniausiai vietoje, prie saugyklų įrengtose mobiliose studijose. Fotografas įsirengia darbo vietą ir fotografuoja atsineštus eksponatus. Jeigu tai yra skenavimas, tuomet kūriniai yra atnešami į LDM filialo Lietuvos muziejų informacijos, skaitmeninimo ir LIMIS centro Skaitmeninimo skyrių, paskirstomi pagal eksponatų dydį skenuotojams. Yra du skenuotojai: Irena Aleksienė, kuri dirba su A3 formato skeneriu, ir Mindaugas Česlikauskas, dirbantis projekte „Virtualus muziejus”, – su didžiuoju dailės kūrinių skeneriu. Visi sukurti skaitmeniniai vaizdai patenka į vieną administravimo kompiuterį, šiuo atveju į mano, ir iš ten jau yra patalpinami į serverius. Saugomos dvi kopijos išvestinių vaizdų ir dvi kopijos originalių, neapdorotų skaitmeninių vaizdų. Iki 2018 metų vidurio, Lietuvos dailės muziejuje buvo penki fotografai ir skenuotojai, šiuo metu jų yra 8, tad galima įsivaizduoti, koks yra per vieną dieną sutvarkomų duomenų kiekis. Kaip tai veikia? Fotografas ar skenuotojas nusiskenuoja, sutvarko vaizdus ir atiduoda. Aišku, kartais pasitaiko įvairiausių klaidų, tenka perfotografuoti. Jei kažko trūksta ar būna negerai, tada vėl konsultuojuosi su rinkinio saugotoju, kodėl buvo tai nufotografuota, galbūt kažkas klaidingai buvo nufotografuota ar sumaišyti numeriai. Šis procesas yra grynai techninis, jis niekuo nėra ypatingas, tiktai reikalaujantis atidumo, greito kompiuterio ir interneto tinklo, kad duomenis būtų galima paskirstyti po serverius.

Pagal kokį principą sudarinėjami eksponatų skaitmeninimo sąrašai?

– Pirmiausia atrenkami tie eksponatai, kurie bus parodose arba bus leidžiamose knygose, kataloguose, o toliau jau rinkinių saugotojų nuožiūra, kokius eksponatus jie yra numatę skaitmenininti. Be išankstinio planavimo ar sąrašų, muziejuje visada fotografuojami naujai gauti eksponatai, dar net iki tol, kol jie nebūna išskirstyti į rinkinius.

Gal galite pasidalinti kokia nors linksma istorija, susijusia su skaitmeninimu?

– Tiek linksmų, tiek ir netikėtų istorijų yra daug. Kartą vienas fotografas buvo nusiųstas fotografuoti naujai gautų šiuolaikinio meno eksponatų. Ruošiantis skaitmeninių vaizdų archyvavimui, paaiškėjo, jog vienas iš eksponatų buvo nufotografuotas dar neišpakuotas, su burbuline plėvele. Kadangi prieš tai keli eksponatai jau atrodė keisti, tad neįvyniotas kūrinys pasirodė jau paruoštas eksponavimui. Kita istorija yra susijusi su vienu tapybos darbu. Ne paslaptis, kad dauguma dailininkų tapydavo iš abiejų pusių. Nežinia kodėl, ar taupant drobę ar dėl dar kokios priežasties, bet ant abiejų pusių būdavo po meno kūrinį. Vieno dailininko darbe iš vienos pusės – senutės portretas , iš kitos – moters aktas. Juokėmės, kad pagal nuotaiką ar pagal tai, kas lankosi, kabinama vienokia ar kitokia pusė. Daugiau linksmesnių istorijų yra susiję su važinėjimu po Lietuvos muziejus, kai fotografas gauna eksponatą ir reikia jį fotografuoti, bet nebūna aišku, kaip jis turi stovėti, ir kartais nufotografuojama eksponato nugarinė pusė, tad vėliau reikia taisyti situaciją. Linksmiausia būna tiesiog fotografuoti ir bendrauti su žmonėmis, kurie, kaip matai, tikrai labai myli savo eksponatus.

Kaip vyksta darbų pasiskirstymas Skaitmeninimo skyriuje? Kaip vertinate turimą komandą?

– Mūsų komanda labai didelė ir įvairi. Kaip pasiskirsto darbai? Kaip ir sakiau, jei tai yra skenavimas, tai pagal skenuojamų eksponatų dydį, fotografavimas – įvairiai. Turime, ko gero, vyriausią Lietuvoje dirbantį fotografą – Antaną Lukšėną. Jis dirba savo studijoje ir mes iš pagarbos jo amžiui ir patirčiai kažkur toli nesiunčiame. Tik labai išskirtiniais atvejais siunčiame jį ten, kur reikia ypatingai daug žinių, kurių mes neturime, kaip kad trijų metrų gobeleno ar kitų didelės apimties tapybos darbų fotografavimas. Tokių didelių matmenų darbus fotografuoti gali tikrai ne kiekvienas. Skirstydama darbus atkreipiu dėmesį į tai, kaip žmogus susitvarko su stresine situacija ir kaip jis gali susitvarkyti su fotografuojamais objektais. Sunku fotografuoti blizgantį metalą ar stiklą, ne visi fotografai su tuo susitvarko, ir ne todėl, kad nemoka, jiems tiesiog trūksta patirties. Aišku, vienas fotografas greičiau perima patirtį, kitas – lėčiau. Kai kurie iš viso neperima patirties, bet jie pas mus ir nedirba. Šiaip komanda yra gera, jauna, linksma, nebijo darbo ir nesiskundžia.

Ar sunku fotografams prisitaikyti prie tokio darbo? Juk nemažai yra tokių, kurie fotografuoja koncertus, rengia asmenines fotosesijas, fotografuoja vestuves ir pan. Kaip pavyksta jiems persilaužti? (Ar pavyksta?) Gal turimo darbo patirtis suteikia papildomo žavesio?

– Lietuvos dailės muziejaus ilgametis fotografas Antanas Lukšėnas yra labai gerai pasakęs: „Fotografas atėjęs dirbti į muziejų turi nužudyti savyje esantį menininką.” Fotografai muziejuje neturi kurti meno, jie turi fiksuoti situacijas, objektus. Pats objektas yra menas, todėl fotografui, atėjusiam visai iš kitos srities, yra sunku, bet patirtis rodo, kad įmanoma prisitaikyti prie situacijos. Yra galimybė fotografuoti renginius, nors ne visiems patinka tai daryti. Vieniems pakanka fotografuoti eksponatus, kiti – mielai fotografuoja ir eksponatus ir renginius. Yra fotografų, kurie labai greitai perpranta visą specifiką. Iš tokių paminėčiau Gintarę Grigėnaitę, kuri per mėnesį suprato, ką reikia daryti, ko iš jos, kaip iš fotografės, yra reikalaujama. Ji fotografuoja renginius, daro reportažines nuotraukas, užsiima menine fotografiją, taip pat profesionaliai, pagal reikalavimus fotografuoja eksponatus. Taip pat paminėčiau ir Mindaugą Česlikauską, kuris užsiima menine fotografija, neužsiima reportažinėmis nuotraukomis, tačiau fantastiškai susitvarko su mūsų įnoringuoju didžiuoju skeneriu.

Kaip sekasi spręsti autorių turtinių teisių klausimus?

– Mūsų skyrius su autorių turtinėmis teisėmis susijęs labai nedaug. Iš esmės tiek, kiek skaitmeninius vaizdus publikavimui kataloguose ar knygose teikiame leidykloms ar privatiems asmenims. Tai liečia tuos eksponatus, kuriems galioja autorių turtinės teisės. Tokiu atveju mes interesantų paklausiame, ar jie ieškos galimybės gauti leidimą publikavimui. Jei autorių turtines teises gina Lietuvos autorių teisių kolektyvinio administravimo asociacija – LATGA, jie į ją kreipiasi ir gauna leidimus, bet jei ji jų negina – leidėjai turi ieškoti kontaktų su paveldėtojais, nes be leidimo negali publikuoti kūrinių.

3D skaitmeninimas. Kaip sekėsi įsisavinti šią naują technologiją? Kokie jos privalumai / trūkumai?

– 3D skaitmeninimą mes dar tik pradedame, skaičiuojame pirmuosius mėnesius, analizuojame pradinius bandymus ir jų rezultatus. Šiuo metu yra suskaitmeninti eksponatai iš Orientalinės dailės, Liaudies vaizduojamosios dailės, Liaudies taikomosios dailės rinkinių, sukurtos šių rinkinių virtualios parodos. Kokie jos privalumai? Matomi iš visų pusių objektai, juos galima sukioti, priartinti. Na, o su trūkumais dar nesusidūrėme, nes, kaip jau minėjau anksčiau, tai tik pati pradžia.

Kaip patys menininkai žiūri į savo darbų skaitmeninimą? Ar sunku būna su jais bendradarbiauti?

– Buvo tokių dailininkų, kurie norėjo matyti visą skaitmeninimo procesą, tai yra fotografavimo, skenavimo. Kartais tenka sunkiai pakovoti ir išaiškinti, kad skenuotas objektas ir originalas skiriasi, kad papildomai reikia padirbėti skenuojant. Įvairių pigmentų, ypač guašo ar akrilo, skeneris neperduoda, ypatingai jūros spalvos, ji nyksta, menininkai nesupranta, kodėl keičiasi jų darbo spalva. Šiaip menininkai patenkinti mūsų darbu, nes fotografai yra patyrę. Nesklandumų būna, tačiau visada stengiamės jų išvengti, taisytis, įsiklausyti į menininko norus. Be to, leidinio sudarytojai dažniau su menininkais bendrauja, nei mes.

Kaip manote, ar pakankamai plačiai eskaluojamas skaitmeninimas Lietuvoje? Gal kaip nors kitaip reikėtų apie tai kalbėti?

– Su LIMIS atėjimu, Lietuvos muziejai pradėjo labiau vertinti skaitmeninimą, pamatė, kad jis tikrai yra reikalingas, pagelbėja jų darbe, apskaitoje, padeda greičiau identifikuoti objektą. Muziejai tai jau gerai žino ir naudojasi Lietuvos dailės muziejaus teikiamomis paslaugomis. Mes trejus metus (2015–2018 m.) vykdėme „Mobiliųjų skaitmeninimo grupių” projektą, remtą Lietuvos kultūros tarybos. Važinėjome po Lietuvą, fotografuodami muziejų eksponatus. Per trejus metus aplankėme 45 muziejus iš septyniasdešimt kelių, ir tai tikrai nemaža dalis. Apie skaitmeninimą Lietuvoje kalbama daug, galbūt ne tiek daug apie pakartotinį vaizdų naudojimą. Mes daug kalbame apie skaitmeninių vaizdų naudojimą LIMIS portale ar leidyboje, galbūt per mažai – mokyklose.

Ar apie skaitmeninimą turėtų būti daugiau kalbama mokyklose?

– Apie skaitmeninimą turi būti daugiau kalbama mokyklose. Aš prisimenu, kai dar dirbau Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, pristatėme portalą www.epaveldas.lt. Rodžiau mokytojams knygą, kuri išleista spaudos draudimo laikotarpiu, parašytą „graždanka” (kirilica). Kai kurie lietuvių kalbos mokytojai prisipažino, kad apie ją pasakodami savo mokiniams net neįsivaizdavo, kaip ji atrodo. Mokiniai turi vizualiai matyti apie ką yra pasakojama. LIMIS yra daugybė eksponatų, kurių vizualus pristatymas pamokų metu tikrai pasitarnautų. Tarkim biologijos pamokose mokytojai, kalbėdami apie gintarą, jo morfologiją, galėtų pasirinkti ir rodyti gintarą, su juo susijusius vaizdus, esančius LIMIS sistemoje. LIMIS galima pamatyti geriausių XVI–XVII amžiaus Lietuvos tapytojų, tokių kaip Ruseckas ar Smuglevičius, darbus bei rodyti juos dailės ar istorijos pamokose. Medžiagos LIMIS yra tikrai daug, galėtų mokyklose apie tai daugiau kalbėti. Lietuvos dailės muziejus dalyvauja „Menų dūzgėse” ir LIMIS centro Metodinio skyriaus vedėja Dalia Sirgedaitė mokytojams vis pristato LIMIS panaudojimo galimybes, tik gaila, jog maža dalis mokytojų susidomi. Tačiau tie, kas susidomi, tikrai naudojasi LIMIS.

Ar LIMIS turi konkurentų?

– Ne, nes tai yra vienintelė sistema, apjungianti visus Lietuvos muziejus. Nemanau, kad ateityje jų turėtų būti. „Epaveldas” nėra konkurentas LIMIS, nes jo kiek kitokia specifika, jis apjungia visas kultūros įstaigas.

Kokia skaitmeninimo situacija Lietuvos dailės muziejuje? Ar nepristigs ko skenuoti?

– Aš juokauju, kad gali pristigti, bet tikiuosi, kad nepristigs. Aišku, projektai baigiasi, sumažės eksponatų kiekiai, žmonių taip pat mažės. Kad ir kaip bebūtų gaila, teks atsisveikinti su kai kuriais gerais fotografais, tačiau gyvenimas eina, nieko nepadarysi. Eksponatų laikas nuo laiko mes vis tiek vis gauname ir nemažai, tad muziejaus fondai pildosi.

Kuo skiriasi skaitmeninimo procesas pradiniame LIMIS diegimo etape nuo dabartinio projekto „Virtualus muziejus” etapo?

– Pradėsiu nuo to, kad skaitmeninimo procesas LDM jau buvo prasidėjęs dar iki LIMIS sukūrimo. LDM fotografai-skenuotojai per daugiau kaip 10–15 metų daug ko išmoko. Tai, ką mokėjo prieš 15 metų, ir tai, ką moka dabar, – du skirtingi dalykai. Grįžtant prie klausimo apie pirmąjį skaitmeninimą, prisiminiau 2005 metų komandiruotę į Čekiją, kurioje skaitmeninimo procesas prasidėjo daug anksčiau nei pas mus, Lietuvoje. Jų vienas labai geras pasisakymas buvo, kad mes esame laimingi, jog skaitmeninimo procesas Lietuvoje prasidėjo vėliau nei pas juos, tad matydami jų patirtį, darysime mažiau klaidų. Čekijos biblioteka viena pirmųjų Europoje pradėjo skaitmeninimo procesą ir iš esmės neturėjo jokio pavyzdžio, todėl turėjo patys verstis. Rašant projektus, susijusius su skaitmeninimu, akcentuojama, kad bus skaitmeninami unikaliausi, svarbiausi objektai ir iš esmės visų skaitmeninimo subtilybių buvo mokomasi dirbant su šiais objektais. LDM patirtis yra panaši, skaitmeninimo procesas prasidėjo nuo unikaliausių objektų. Kai imi lyginti tuos pirmuosius bandymus ir jų rezultatus, kurių sulaukta prieš 10–15 metų, su dabartiniais, imi matyti, kaip stipriai patobulėta per šį laiką. Būna atvejų, kad kai kurie objektai perfotografuojami ar perskenuojami, ne todėl, kad daugiau patirties įgaunama, o todėl, kad technika patobulėjo. Dabar skeneriai ir fotoaparatai daug geresni. Iš esmės ir fotografo-skenuotojo patirtis daug didesnė ir įranga geresnė. Skiriasi ne pats procesas, o patirtis ir technika.

Kaip manote, kokia skaitmeninimo Lietuvoje ateitis?

– Niekas nežino, kuo viskas pasibaigs, tai nėra nuspėjama.

Skirmantę Kvietkauskienę kalbino Rūta Paitian.

Atnaujinta: 2019-05-17