Muziejinių vertybių klasifikacija: galimybės ir iššūkiai

2018-01-02

Klasifikacija – įvairiarūšių objektų skirstymas į grupes pagal bendrus požymius – vienas pagrindinių informacijos ir žinių sisteminimo įrankių. Plačiai žinomi klasifikacijos pavyzdžiai: bibliotekose naudojama universalioji dešimtainė klasifikacija (UDK), gyvųjų organizmų taksonominė klasifikacija, periodinė elementų lentelė ir kt.

Muziejininkystės specialistai pabrėžia, kad, be rašytinio inventoriaus, kuris yra pagrindinis muziejinės apskaitos elementas, yra lygiai taip pat svarbu naudoti klasifikacijos sistemą, kuri padėtų apibūdinti objektus, palengvintų jų paiešką bei informacijos apie juos apdorojimą. Tačiau pastebima, kad tradiciškai muziejai daugiau dėmesio skiria objektų dokumentacijai (pateikia informaciją apie turimas vertybes ir jų kilmę), o ne klasifikacijai. Tik paskutiniaisiais metais, muziejams aktyviai skaitmeninant saugomas vertybes ir pereinant prie kompiuterizuotos apskaitos, klasifikavimo aktualumas išaugo. Kadangi bibliotekų naudojamos dalykinės klasifikacijos sistemos nėra tinkamos muziejams, vis daugiau dėmesio skiriama specifinių, muziejams pritaikytų klasifikacijos sistemų kūrimui.

Didžiausias klasifikavimo privalumas – efektyvus objektų rūšiavimas ir jų paieška. Muziejų rinkiniai tradiciškai organizuojami chronologiškai, juose saugomas vertybes klasifikuojant pagal periodą, kada jos susiformavo, buvo sukurtos ar pagamintos. Klasifikuoti vertybes galima ir pagal daugiau kriterijų. Klasifikavimo sistemos gali padėti apibūdinti visas objekto ypatybes, pradedant pagrindinėmis, tokiomis kaip medžiaga, pagaminimo ar atlikimo technika, pagaminimo ar sukūrimo vieta, ir baigiant smulkiomis detalėmis bei papildomomis nuorodomis. Kaip objektas klasifikuojamas, dažnai priklauso nuo konteksto, kuriame jis apibūdinamas. Pavyzdžiui, fotografijos muziejus fotografijai klasifikuoti naudos kitokią strategiją nei, tarkime, istorijos muziejus. Fotografijos muziejus veikiausiai pabrėš technologinius fotografijos apsektus (formą, techniką, medžiagas), o istorijos muziejui, tikėtina, svarbesnė bus nuotraukos ikonografija (siužetas, pavaizduota vieta, asmenys ir pan.). Klasifikuojant objektą skirtingais pjūviais, akcentuojamos svarbiausios jo ypatybės, pabrėžiančios jo vertę, išskirtinumą. O muziejus, prisiderindamas prie savų poreikių ir eksponatų aprašymo tradicijos, gali rinktis, kokiais aspektais ir kaip detaliai klasifikuoti. Žinoma, kuo išsamiau objektas apibūdinamas, kuo daugiau jam priskiriama reikšmių, tuo prieinamesnė bus informacija apie jį. Tai paranku pirmiausia muziejininkams, kuriems tampa lengviau aptikti parodoms, publikacijoms ir kitai muziejinei veiklai reikalingus eksponatus. Bendramuziejinėse informacinėse sistemose klasifikacija palengvina informacijos apykaitą ne tik muziejaus viduje, bet ir tarp muziejų ir taip sukuria galimybes sklandesniam tarpmuziejiniam bendradarbiavimui. Ir, jei muziejaus rinkiniai skaitmeninami bei viešinami, palengvinama paieška ir informacinės sistemos viešųjų prieigų naudotojams.

Dar vienas naudotojams aktualus klasifikacijos sistemų privalumas yra kontroliuojamas žodynas. Jis apriboja objektams apibūdinti vartojamų terminų pasirinkimą ir taip užtikrina precizišką, nuoseklų terminų vartojimą. Plačiai žinomas tokio kontroliuojamo žodyno pavyzdys – Getty instituto rengiamas dailės ir architektūros tezauras (Getty Art & Architecture Thesaurus).

Skaitmeninant eksponatus ir viešinant informaciją apie juos interneto svetainėse, paieškos pagal raktažodžius (reikšminius žodžius) principas atrodo paprastas ir pakankamas sprendimas: tereikia paviešinti esamus muziejinių vertybių aprašus. Tačiau raktažodžių paieška tėra tik iš dalies naudinga ir neleidžia išnaudoti visų eksponatų skaitmeninimo teikiamų galimybių. Tokia paieška dažnai būna netiksli dėl nevienodos terminijos. Skirtinguose muziejuose saugomi panašūs objektai dažnai būna apibūdinami skirtingai, be to, specialistų parengtuose artefaktų aprašuose dažnai vyrauja profesinė leksika, kuri gali būti neaiški paprastam naudotojui. Tai skatina ieškoti būdų apibūdinti objektus universaliau ir paprasčiau – taip, kad informacija vienodai lengvai naudotis galėtų ir ekspertai, ir mažiau patyrę vartotojai. Tokią funkciją ir atlieka klasifikavimo sistemos, naudojamos ir kaip kontroliuojami žodynai. Jie paprastai sudaromi hierarchiniu principu: terminai skaidomi į grupes, kuriose matomas ryšys tarp platesnių (baldas) ir siauresnių (kėdė, stalas, lova ir kt.) terminų. Muziejuose saugomų vertybių pavadinimai dažnai būna specifiniai, suprantami tik tos srities ekspertų (pavyzdžiui, liturginių drabužių ar reikmenų pavadinimai). Hierarchinė klasifikacija pateikia objektus platesniame kontekste, apibrėžiančiame daikto paskirtį. Taip pat klasifikacija naudinga, kai terminologija dviprasmiška: ji padeda atskirti, pavyzdžiui, medicinoje naudojamą ampulę nuo liturgijoje naudojamos ampulės. Tad muziejininkui klasifikacija padeda tiksliau aprašyti vertybę, o besinaudojantis paieška, žinodamas, kokiais terminais naudojamasi, gali tikslingiau suformuluoti užklausą.

Dar vienas svarbus klasifikavimo sistemų privalumas, palengvinantis muziejaus darbo procesus, yra sklandesnis informacijos apie eksponatus valdymas. Jau eksponatų skirstymas į fondus, rinkinius, kolekcijas yra klasifikavimo pradžia. Naudojamos papildomos klasifikacijos sistemos gali sutapti su muziejaus rinkinių struktūra, tačiau tai nėra būtina ir dažnai nėra įmanoma (ypač kai ta pati sistema naudojama ne viename muziejuje). Racionalūs klasifikavimo sistemos rėmai leidžia lengviau valdyti net labai dideles, įvairias eksponatų kolekcijas, suteikia joms struktūrą ir atspindi bendrą jų vaizdą. Hierarchinis įrašų išdėstymas leidžia lengviau dirbti su didelėmis eksponatų grupėmis, vykdyti jų apskaitą, kontroliuoti jų priežiūrą, tyrimus. Taip užtikrinamas maksimalus kolekcijos fizinis ir intelektualinis pasiekiamumas su ja dirbantiems muziejų specialistams, mokslininkams, visuomenei.

Tačiau kuriant ir diegiant klasifikavimo sistemas muziejuose dažnai susiduriama su iššūkiais. Vienas aktualiausių yra klasifikavimo specialistų trūkumas. Tik nedidelė dalis muziejų specialistų turi informacijos mokslų išsilavinimą, o informacijos ekspertai ne visuomet išmano muziejinio darbo specifiką. Muziejininkystės studijose klasifikacijai skiriama nepakankamai dėmesio. Todėl klasifikavimo svarba muziejininko darbe sumenksta. Taip pat vis dar klaidingai įsivaizduojama, kad klasifikacija reikalauja kuratoriaus ar tyrinėtojo patirties konkrečioje srityje. Nemažai sunkumų kyla ir kuriant universalias, bendramuziejines klasifikacijos sistemas, kurios turi atspindėti įvairių muziejų rinkinių specifiką, suderinti juose dominuojančias skirtingas muziejinio darbo tradicijas, patenkinti skirtingus muziejininkų poreikius, o kartu prisitaikyti prie tarptautinių reikalavimų ir užtikrinti sklandų muziejų dalyvavimą tarptautiniuose kultūros paveldo skaitmeninimo ir sklaidos projektuose. Tačiau stiprėjant tarpdiscipliniškumo tendencijoms ir bendradarbiaujant skirtingų sričių mokslininkams, muziejų atstovams bei klasifikavimo specialistams kuriamos ir tobulinamos klasifikavimo sistemos, kurios tinkamai įvaldytos gali tapti efektyviu įrankiu, palengvinančiu eksponatų organizavimą ir valdymą, dokumentaciją, tyrinėjimus bei pristatymą visuomenei.

Parengta pagal:

  1. Besser H., Classification, http://besser.tsoa.nyu.edu/impact/f95/Cdwa/CLASSIF.HTML (žiūrėta 2017 m. gruodžio 27 d.).
  2. Dunn H. „Adopting a Classification System for Collections of Cultural Objects: A Comparison of Nomenclature 4.0 and the Parks Canada Classification System“, Canada, https://www.canada.ca/en/heritage-information-network/services/collections-documentation-standards/adopting-classification-system-collections.html (žiūrėta 2017 m. gruodžio 27 d.).
  3. Key Concepts of Museology, red. Desvallées A., Mairesse F., 2010, http://icom.museum/fileadmin/user_upload/pdf/Key_Concepts_of_Museology/Museologie_Anglais_BD.pdf (žiūrėta 2017 m. gruodžio 27 d.).
  4. Sirgedaitė D., „LIMIS klasifikatoriai, tezaurai ir jų rengimo metodika“, Skaitmeninimas: Lietuvos muziejai 2010, sud. Mukienė D., Vilnius: Lietuvos dailės muziejus, 2010, p. 16–23.
  5. Szostak R., „Synthetic classification of museum artifacts using basic concepts“, Museums and the Web 2016, http://mw2016.museumsandtheweb.com/paper/synthetic-classification-of-museum-artifacts-using-basic-concepts/ (žiūrėta 2017 m. gruodžio 27 d.).

Nuotrauka Tomo Kapočiaus.

Parengė Justina Augustytė