Naujasis medijos menas

Definicija „naujasis medijos menas“ apibrėžia meną, sukurtą naudojantis naujosiomis medijomis. Jis apima įvairias kategorijas: skaitmeninį meną, kompiuterinę grafiką, kompiuterinę animaciją, virtualų meną, internetinį meną, interaktyvias meno technologijas, taip pat gali sietis su kompiuterine robotika ar biotechnologijų menu. Naujasis medijos menas apima platų praktikų spektrą nuo konceptualių ir virtualių menų iki performansų ir instaliacijų. Labai dažnai šis menas identifikuojamas labiau kaip komunikacijos ir interakcijos platforma, nei išbaigtas darbas.

Naujasis medijos menas aiškiai nurodo, kad po šiuo klasifikatoriumi gali slėptis bet kokios meninės išraiškos priemonės, kurios yra stipriai persipynusios su informacinėmis technologijomis ir sukurtos medijoje. Ši disciplina yra glaudžiai susieta su technologijų vystymusi ir ypač su technologijos prieinamumu menininkui. Technologijų vystymasis, taip pat kaip ir priežastys, slypinčios už jų ištakų, daro didelę įtaką šiuolaikinio meno kūrinių dizainui ir jų išgvildenimui. Geriausias to pavyzdys – internetas. Internetas sukurtas, kad būtų efektyvi komunikacijos priemonė, padedanti bendrauti siunčiant tekstines žinutes, bei būtų galimybė tarpusavyje dalintis dideliais duomenų kiekiais.

Naujasis medijos menas tampa dinaminiu įvairių menų lauku, kurio pagalba galima naudotis įvairiomis meninės raiškos priemonėmis. Nuo pat personalinių kompiuterių, su ženkliais skaičiavimo gebėjimais, prieinamumo ir paplitimo pradžios, jis vis labiau populiarėja. Neįmanoma nustatyti tikslaus skaičiaus meno kūrinių, pagamintų naujojo medijos meno platformoje. Naujasis medijos menas, kaip mokslo disciplina, vis labiau vilioja. Aukštosiose mokyklose siūlomi kursai apie šio meno produkciją. Trumpai tariant, naujasis medijos menas yra šiuolaikinio meno pasienyje.

Istorija ir supažindinimas

Naujojo medijos meno ištakos siekia XIX a. pabaigą. Šiuo laikotarpiu naujosios technologijos įžengė į meninės gamybos sritį. Viena iš naujojo medijos meno pradžios srovių laikoma judančios fotografijos koncepcijos – praksinoskopo atsiradimas (1877 m.). 1920–1950 m. įvairios kinetinio šviesų meno formos gali būti laikomos naujojo medijos meno pranašais. 1958 m. Wolf Vostel tapo pirmuoju menininku, kuris panaudojo televizorių savo kūrinių ciklui „Juodojo Kambario Ciklas“ (angl. „The Black Room Cycle“). 1960 m. dėl atsiradusių naujų vaizdo įrašų gamybos sričių buvo galima eksperimentuoti su vizualiniais elementais. Vystantis naujajam medijos menui pastebima meno kolektyvo „Fluxus“ įtaka. Iki XX a. dešimtojo dešimtmečio pirmosios pusės kompiuterinės grafikos plėtra ir pasaulinio tinklo pasirodymas tapo naujosios meninės produkcijos platformomis. Svarbiausieji šio periodo menininkai: Lynn Hershamn Leeson, Ken Rinaldo ir Roy Ascott.

Pagrindinės temos

Dėl plataus medijos diapazono, kuris yra įtrauktas į šiuolaikinio meno produkciją, sunku nurodyti bendrus vardiklius. Nepaisant to, viena pagrindinių naujojo medijos meno temų, pristatančių šią meno rūšį, yra priklausomybė nuo terpės, kuri neatsiejama nuo kūrinio turinio. Terpė egzistuoja tokiuose laikuose, kuriuose žmonijos progresas dažniausiai priklauso nuo technologijų pažangos. Taip yra todėl, kad naujasis medijos menas nėra bendrųjų ankstesniųjų praktikų rinkinys, tad yra žymiai geriau sutelkti žvilgsnį į sritis, kuriose menas kuriamas naudojantis naująja medija. Darbas, susijęs su mokslu, turės kitokį atskaitos tašką nei darbas, nukreiptas į socialinį aktyvizmą. Tai viena iš pagrindinių priežasčių, esančių už naujojo medijos meno formų ir metodų įvairovės: kiekvienas turi savo tikslą.

Naujojo medijos meno darbuose paplitusi netiesiškumo tema, kuri pirmiausia yra orientuota į įprastos meno sampratos suardymą. Šį reiškinį galima lengvai pastebėti įtraukiančiose parodose ar darbuose, kurie sukurti hipertekstu.

Kita naujojo medijos meno populiari tema – interaktyvi kokybė, kurios pagrindinis tikslas yra sukurti kuo unikalesnius meno kūrinius, priklausomai nuo į juos įdėtų pastangų. Pasiektas poveikis, kad žiūrovas taptų neatsiejama produkcijos dalimi, suteikia meno kūriniui begalybę sąveikų ir interpretacijų galimybių. Šia prasme menas tampa ekstremalia semiotikos sistema, su viena schema generuojančia daugybę kitų.

Naujojo medijos meno sistemos samprata ir suvokimas, kaip įvairūs formatai tarpusavyje susiję, yra pagrindinė sistemos tema.

Pagrindines naujojo medijos meno temas savo knygoje „Naujasis medijos menas“ yra aprašę Mark Tribe ir Reena Jana. Jie išskiria šias temas: kompiuterinis menas, bendradarbiavimas, tapatumas, perėmimas, atviras tiekimas, gebėjimas būti bet kurioje vietoje, būnant kitur, organizuotų mažmeninės prekybos nusikaltimų stebėjimas.

Pagrindinės kategorijos

Naujojo medijos meno disciplina turi daugybę kategorijų, tačiau žinomiausios yra trys: skaitmeninis menas, virtualus menas, internetinis menas.

Skaitmeninio meno kategorijai visų pirma priklauso meno kūriniai, sukurti skaitmeninės gamybos priemonėmis. Skaitmeninio meno kūrėjai naudojasi skaitmeninėmis technologijomis savo kūrybos procese. Skaitmeninis menas skiriasi nuo virtualiojo tuo, kad jo kūriniai gali būti eksponuojami galerijose ar prezentacijose, skirtingai nei virtualiojo, kurio visi kūrybos vaisiai matomi tik virtualioje erdvėje.

Virtualus menas yra platus terminas, skiriamas visiems meno kūriniams ir jų kūrėjams, bandantiems kurti meną virtualioje erdvėje. Vis dėl to egzistuoja ši kategorija, diferencijuojanti pagamintus ar pateiktus kūrinius virtualioje aplinkoje, apibrėžianti, kurie kūriniai tikrai yra meno darbai, o kurie ne.

Internetiniam menui priskiriamas menas, kuris yra pateiktas ir viešinamas internete. Kaip ir su dauguma naujojo medijos meno tipų, ši definicija tėra laisva indikacija, nustatanti interesų sritis. Šiuo atveju didžiausias dėmesys yra kreiptinas į interaktyvų interneto pobūdį, dauguma meno kūrinių, sukurtų interneto platformoje, remiasi socialiniais jo aspektais, kaip kad elektroniniais laiškais ar tiesioginėmis transliacijomis.

Meno sistemų teorija

Meno sistemų teorija yra naudinga analizuojant naująjį medijos meną. Apskritai, šis metodas analizuoja, kaip konceptų sistemos, idėjos ir procesai pakeičia tradicinius neramumus, susijusius su meno kūrinių estetika. Meno sistemų teorijos metodas ypač naudingas tiriant meną, sukurtą naujojoje medijoje, kurioje vidinė kūrinio logika turi būti tinkamai iššifruota, siekiant tiksliai nustatyti autoriaus ketinimus. Naujajame medijos mene dažnai sutinkama praktika meno kūrinių gamybos procese taikyti skirtingas menines priemones.

Amerikiečių rašytojas, meno ir technologijų tyrinėtojas Jack Burnham paliko svarų indėlį meno srityje savo išsamiais skulptūrų technologijų tyrinėjimais, jam taip pat priklauso termino „skulptūros sistema“ autorystė. Ši sistema yra lengvai pritaikoma generatyviajame mene, remiantis algoritmų ir formulių kompiuterio sukurtu turiniu.

Kitas unikalus naujojo medijos meno nagrinėjimo būdas – meno procesas. Pagrindinis šio metodo požiūris yra nesufokusuoti viso dėmesio į galutinį produktą, bet į patį produkto gaminimo procesą. Tai reiškia, kad, remiantis meno proceso metodu, pagrindinis dėmesys yra kreiptinas į informacijos rinkimą, jos tyrinėjimą, idėjų pritaikymą bei ypač į ekspresijos procesą, į antrą planą nustumiant galutinį meno kūrinio sukūrimą.

 

 

Atnaujinta: 2018-10-05