Šmaikštus Vaižganto laiškas Bronei Klimienei į Paryžių Kauno potvynio metu

Lietuvoje žmonės ne pirmą kartą užsidaro namuose karantino sąlygomis. Apie dar sudėtingesnę padėtį ir kaip ją galima pakelti su šypsena, mums liudija išlikęs 1926 m. Juozo-Tumo Vaižganto laiškas dukterėčiai Bronei Klimienei, kuriame jis šmaikščiai aprašo nepavydėtiną situaciją Klebonijos name Kauno potvynio metu:

Juozas Tumas
Bronei Klimienei, Kaunas
1926 m. kovo 10 d.

Brone!

Tu gi dievobaiminga moteriškė – pasimelsk, ar kurių galų, nes baigiame skęsti. Kaip prasidėjo potvynis III-5 naktį, taip ir neslūgsta. Vytauto bažnyčioje ¾ metro vandens. Kazys liuosai važinėjas po bažnyčią didelėje laivėje. Gražieji mano altoriukai, mirkę mirkę, vandeniui senkant, žiojas ir špakliavimas byra. Klebonijos namas jau 5 diena stovi kaip saloje – beprieinama su valtimis. Apačios gyventojai pp. Ka[t]elės, Imbrasai ir Aleknavičiai, viso 14 žmonių ir katinas, gyvena pas mane. Pridėk mūsų keturius žmones ir Kauką, tai viso esame trijuose kambariuose 20 gyvūnų. Mums, nepašlapus, gana linksma. Vaizduokis tik, kokia įvairybė! Vienas kunigas ir profesorius, du studentai, 1 gimnazistas, 2 studentės, 3 valdininkai, 1 operos artistas, 1 mokytojas, 2 mažų // [1v] vaikų, dvejetas galvijų, viena moteriškė paraližuota. Kas asmuo – tai tipas. O visi bezda ir kvėpuoja, tai oras, bra, toli gražu ne Nicėjos. Blogiausias tai Aleknavičių katinas „pilsuckis“, kurs labai riebus, labai nachalas, Kaukui nepasiduoda ir – visur šlapina. O smirda paskui, lyg būtų naftos prilaistyta. Jis galgonas ir mano sprazbą vyskupo kūrijai apšlapino. Tai ko tik manęs anafemai nepaskyrė už tokius darbus. Sekretorius Byla rengėsi kulkosvaidį pasiimti, jei aš tos sprazbos neatsiimsiu. Neatsiėmiau, palikau: tegul ir kūrija pajunta, kas tai yra potvynis. 12 v. 15 min. Vanduo vėl kyla, varpai gaudžia trevogą, Nemune 4 diena kanonada. Mūsų kariuomenė tiek jau išsprogdino piroksilino, jog būtų užtekę Vilniui paimti, o išdavų jokių – Nemunas stovi, kaip užkerėtas. Maistui nusipirkome kruopų, tai badu nenumirsime, jei neprilaksime.

Salietis Dėdė. Petrui knygų išsiųsiu

Šis rašytojo laiškas publikuotas Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto 2019 m. išleistoje knygoje „Juozo-Tumo Vaižganto šeimyninė korespondencija“. Knygos anotacijoje dr. Darius Kuolys rašo:

Iš širdies ir tikru reikalu… Juozo Tumo-Vaižganto šeimyninė korespondencija tai įspūdingas laiškų romanas, atveriantis mums plačią pirmosios Lietuvos Respublikos ir tuometinės Europos gyvenimo panoramą. Kanauninko, rašytojo Juozo Tumo-Vaižganto, jo mylimų dukterėčių Bronės ir Barboros, jų vyrų – diplomato Petro Klimo ir karininko, mokslininko Prano Lesauskio bei jų vaikų susirašinėjime iškyla sodri ano laiko tikrovė: nuo kasdienių kūniškų rūpesčių, buities, kulinarijos, aprangos, statybų, vaikų auklėjimo iki subtiliausių politikos, meno, mokslo, filosofijos, religijos klausimų aptarimo. Laiškuose, rašytuose iš Kauno, Romos, Paryžiaus ir kitų Europos miestų, pasakojama apie Oskarą Milašių, Antaną Smetoną, Augustiną Voldemarą, Vincą Mykolaitį-Putiną bei kitus pokalbininkams gerai pažįstamus asmenis. Šių laiškų autoriai atkurtoje valstybėje jautėsi „kaip savoje karalystėje” ir rūpinosi jos likimu.

Kiekvieną atidesnį Juozo Tumo šeimyninės korespondencijos skaitytoją lydės šviesi su meile kurto ir istorijos sugriauto pasaulio nostalgija.

 

Atnaujinta: 2020-04-01