UNESCO programa „Pasaulio atmintis“: dokumentinis paveldas skaitmeniniame amžiuje

2017-aisiais sukanka 25 metai UNESCO programai „Pasaulio atmintis“, kurią sukurti mūsų valstybė UNESCO pasiūlė savo inauguracinėje kalboje 1992 metais. Šiandieną ši dokumentiniam paveldui skirta UNESCO programa yra viena plačiausių ir įdomiausių, o Tarptautinis registras „Pasaulio atmintis“, į kurį įtraukta beveik 400 viso pasaulio atminties institucijose saugomų dokumentų ir jų kolekcijų, sulaukia labai daug dėmesio.

1997 m. prie Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos buvo įsteigtas Nacionalinis komitetas „Pasaulio atmintis“, o vėliau – ir to paties pavadinimo Nacionalinis registras. Pirmieji dokumentai ir jų kolekcijos į Nacionalinį registrą „Pasaulio atmintis“ įrašyti 2006 metais. Šiuo metu registre yra 68 rašytiniai dokumentai, šelako plokštelių, fotografijų kolekcijos, brėžiniai, žemėlapiai, piešiniai, kino juostos.

Įgyvendinant programą laikomasi požiūrio, kad pasaulio dokumentinis paveldas priklauso visiems, todėl turėtų būti visiškai išsaugotas ir saugomas visiems ir, deramai pripažįstant kultūrinius savitumus ir praktinius dalykus, turėtų būti nuolat visiems prieinamas. Programos pagrindiniai tikslai yra trys: palengvinti pasaulio dokumentinio paveldo išsaugojimą tinkamiausiais būdais; padėti pasiekti visuotinę prieigą prie jo; didinti suvokimą apie dokumentinio paveldo reikšmę.

Siekiant visuotinės prieigos, ypač akcentuojamas dokumentinio paveldo skaitmeninimas. Dokumentinio paveldo saugotojai skatinami daryti jo skaitmenines kopijas, rengti katalogus ir visa tai skelbti internete, taip pat skleisti jį visomis kitomis galimomis formomis (knygos, CD, DVD ir pan.). Tačiau, atkreiptinas dėmesys, kad turi būti atsižvelgiama į teisinius apribojimus, gerbiama nuosavybės teisė ir kultūrinės tradicijos.

Kadangi informacijos ir meninės išraiškos šaltiniai vis dažniau yra sudaromi, platinami, prieinami ir saugomi skaitmeniniu formatu, tad sukuriamas naujas palikimas – skaitmeninis paveldas. Tai dar vienas svarbus UNESCO veiklos dokumentinio paveldo srityje aspektas.

Šiuo laikmečiu skaitmeninės medijos tapo pagrindinėmis priemonėmis, kuriomis įrašomos ir perduodamos žinios, todėl programa „Pasaulio atmintis“ yra įsipareigojusi didinti sąmoningumą ir ugdyti gebėjimus spręsti su skaitmeninimu susijusias problemas, vystydama skaitmeninio išsaugojimo strategijas, kurios būtų veiksmingos ir taikomos visame pasaulyje.

Kalbant apie skaitmenintą ir skaitmeninį dokumentinį paveldą UNESCO kontekste, svarbūs šie dokumentai:

– 2003 m. buvo priimta UNESCO skaitmeninio paveldo apsaugos chartija. Žiūrėti >
 Ši chartija skiriama ne suskaitmenintam paveldui, o tam, kurio pirminė, originali forma jau yra skaitmeninė.

– 2012 m. Vankuveryje (Kanada) vyko UNESCO konferencija „Pasaulio atmintis skaitmeniniame amžiuje: skaitmeninimas ir saugojimas“, kurioje ekspertai bei specialistai, akademinės visuomenės, politiką šioje srityje formuojantys bei sprendimus priimantys valdžios atstovai iš daugiau nei šimto šalių siekė: parengti skaitmeninimo ir skaitmeninių dokumentų išsaugojimo gaires; išnagrinėti UNESCO galimą vaidmenį tarptautiniu lygmeniu diskutuojant dėl skaitmeninimo ir skaitmeninių išteklių išsaugojimo praktikos bei standartų. Atsižvelgiant į tai, konferencijoje buvo parengta Vankuverio deklaracija. Žiūrėti >

– 2015 m. UNESCO Generalinės konferencijos 38-ojoje sesijoje buvo patvirtinta Rekomendacija dėl dokumentinio paveldo, įskaitant skaitmeninį, išsaugojimo ir prieigos. Žiūrėti >
Tai naujas standartus nustatantis dokumentas, kuriuo siekiama padėti viso pasaulio šalims suderinti politikos kryptis ir strategijas bei stiprinti tarptautinį bendradarbiavimą ir visuomenės informuotumą apie dokumentinio paveldo apsaugos iššūkius.

Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos sekretoriato komunikacijos programų vadovė Miglė Mašanauskienė pažymi labai svarbų skaitmeninimo privalumą: „Jis suteikia puikias galimybes „susigrąžinti“ skirtingose šalyse išblaškytą vertingą dokumentinį paveldą, virtualiai užpildyti trūkstamas vientisos kolekcijos grandis ir pan. Tai vadinama skaitmenine repatriacija. Žinant, kiek daug Lietuvos dokumentų, knygų, rankraščių ir kitokio dokumentinio paveldo yra išgabenta į artimesnį ar tolimesnį užsienį, dokumentinio paveldo ekspertai ir atitinkamos institucijos tikrai turi atlikti labai daug darbų, kad šis paveldas taptų prieinamas: tai ir Lietuvos Metrika, ir Vilniaus universiteto archyvas, ir didelė Mato Strašuno žydiškų knygų kolekcija, ir Pranciškaus Skarynos rašytinis paveldas, o kur dar bažnytinių institucijų archyvai ir t. t. Visa tai galėtų virsti elektroniniais leidiniais ar parodomis ir bent tokiu pavidalu grįžti į tėvynę.“

Beje, Lietuvos atminties institucijos, mūsų šaliai įsijungus į UNESCO bendruomenę, beveik prieš dvidešimtmetį yra gavusios UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ finansinę paramą: Vilniaus universiteto biblioteka 1998 m. parengė ir išleido kompaktinę plokštelę „Vilniaus universiteto bibliotekos istoriniai rinkiniai“; 1999 m. Vilniaus universiteto Istorijos fakultetas išleido kompaktinę plokštelę „Lietuvos atmintis senuosiuose žemėlapiuose“; 1998–1999 m. Lietuvos mokslininkų sąjungos instituto kolektyvas sukūrė Lietuvių klasikinės literatūros antologijos svetainę „Klasikinė lietuvių literatūra; 2002–2003 m. Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos Rankraščių skyrius parengė Pergamentų skaitmeninių vaizdų archyvą.

UNESCO parengti dokumentai ir šios organizacijos pozicija bei įdirbis yra labai svarbūs Lietuvos atminties institucijoms šalia kitų šios srities dokumentų – Europos Sąjungos strateginių, taip pat specializuotų tarptautinių organizacijų, susijusių su archyvų, bibliotekų, muziejų veikla.

 

Parengė Margarita Gaubytė, remdamasi informacija, skelbiama UNESCO, Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos
interneto svetainėse